Naujienos
Posted By skvalasvlk

Plaukimas yra būtinybė, menas, aistra ir kažkas daugiau


„Plaukiojimai yra daugybę kartų pradedami ir daugybę kartų baigiami, bet ne suvisam. Jie tęsiami laivo dienoraštyje, kelionių aprašymuose, svajonėse, galbūt tam tikra prasme ir tokiuose brevijoriuose. Iš pradžių sėdame į valtį ir atsispiriame nuo kranto, mus globoja tie, kurie apie jūrą žino daugiau nei mes, mes klausome jų, sekame jų elgesį, pamėgdžiojame. Paskui nuplaukiame toliau, irkluodami arba iškėlę bures, o paskui dar toliau, kartais rizikuodami. Galiausiai savo valia ar kieno nors įkalbėti laipinamės į prisišvartavusį uoste laivą, kurio laukėme, pasiruošę reikiamus daiktus arba duotus mums kitų. Plaukiant į nežinomus krantus baimė tampa sąjungininke. Geriausia yra ta įgula, kurioje visi, plaukdami į tikslą, drauge baiminasi ir drauge džiūgauja. Labiausiai baugina plaukiojimas, kai nežinai tikslo ir to, ar jis iš viso yra…“

Nuostabi citata iš Predrago Matvejevičiaus knygos „Viduržemio jūros brevijorius“, kurią ką tik išleido leidykla „Mintis“. Mitinė, istorinė-faktinė, neišsemiama autoriaus fantazija ir erducija grindžiama knyga nepastebimai ir elegantiškai įtraukia mus į kupiną netikėtumų plaukiojimą po Viduržemio jūrą. Čia mes regime ir mažas įlankas, ir salas, ir saleles, gyvus ir šiandien jau išnykusius uostus visame Viduržemio areale, todėl kiekvienam, kuris plaukė, plaukia ar plauks, verta paskaityti ir susipažinti. O mūsų įguloms rekomenduojame primygtinai.

„Molai – pirmieji uostų gynėjai, todėl kai kur jei taip ir vadinami „uostų gynėjais“. Vieni jų yra tarsi kranto pratęsimas, kiti – sukrautas kalnas akmenų, nežinia iš kur atgabentų ir bet kaip sumestų. Pirmaisiais galima vaikštinėti sau pasišvilpaujant, kiek tik širdis geidžia, o ant kitų – tik prekiauti ir krauti krovinius. Jei molai suskeldėja ar įdumba, tai blogas ženklas uostui. Ilgai tarnaujantys molai jau beveik niekuo nesiskiria nuo aplinkinių uolų. O kai kur – supanašėja su laivais – taip ilgai laukė jų praplaukiant, kad net pasidarė į juos panašūs“

„Be molų prieplaukoje turbūt dažniausiai daužomi ir trankomi krancai. Jūreiviai juos naudoja nuo neatmenamų laikų. Neišvaizdus virvių pakulų, špagato, kanapių pluošto ir dar nežinia ko kūlys saugo laivo šoną nuo dūžio į molą, taip pat apsaugo ir molą. Jis sugirgžda, galima sakyti, surauda, kai laivo svoris jį staiga primyga. Tokią akimirką – trumpą, bet pakylėtą – išryškėja mažojo kranco pasiaukojimas ir nepakeičiamumas. Plaukiojant ar kraunant krovinius krancai džiūsta šalia lynų arba guli su virvėmis, numestomis ant denio. Pamirštama, kad jie saugojo laivo grožį ir molo ilgaamžiškumą, šitaip Viduržemio jūros kraštuose pamirštama daug kuklių dalykų“

„Jūros kvapus užuodžiame artėdami prie kranto, juos prisimename toldami nuo pakrantės. Jie skirtingi auštant ir vakarėjant, pučiant vėjui ir lyjant, stojus karščiui, spaudžiant šalčiui. Aplinka juos keičia arba pripildo pušų ir jų sakų aromatu, sudžiūvusių dumblių, jūržolių, viksvų, kryklių ir dar dievaižin kieno kvapais. Kvapai aitresti ten, kur bangos užlieja nerijas ir sudūžta į uolas, arba ten, kur saulėje išgaruoja visa, kas gali išgaruoti, ypač vietose, kur jaučiama ir druska. Krantas kvepia jūra, jūra – krantu. Uostas turi savo kvapą, kuris keičiasi nuo molo prie molo. Viduržemio jūros gyventojai yra įsitikinę, kad jų jūros dalis kvepia maloniau ir svaigiau už visas kitas jūras“

„Švyturiai yra visuomeniniai statiniai. Jie skiriasi savo architektūra ir padėtimi; pastatyti matomose vietose – ant kalvų, uolų, molų; pažymėti įvairaus mastelio žemėlapiuose. Švyturiai rūšiuojami pagal tai, ar supami jūros, ar sausumos, kiek yra atskirti arba stovi atokiose vietose, kiek susiję su artimiausiais uostais ir ar patys gali vadintis uosto švyturiais. Jie skiriasi ir pagal tai, kam šviečia ir iki kur jų šviesa siekia. Švyturyje dirbantys žmonės dažnai panašesni į vienuolius nei į jūreivius. Jie keisdavo vienas kitą tarsi sargybiniai tvirtovėse, vairininkai laivagalyje, tartum dvasininkai per pamaldas. Beveik kiekvienas iš skęstančiojo laivo išsigelbėjęs žmogus namuose laiko pasikabinęs votą ir švyturio atvaizdą. Viduržemio jūros jūreiviai žada daugiau nei gali išpildyti – vienintelis jų pasiteisinimas turbūt yra tas, jog jie patys tiki savo pažadais“

Taip, mielieji, taip, norėčiau tučtuojau čia pat Jums imti ir perrašyti visą „Viduržemio jūros brevijorių“. Priminti jūras, kurias įveikėme kartu – Adrijos, Egėjo ir Jonijos, Kretos, Ligūrijos ir Tirėnų, Alborano ir Balearų; vardinti salas, kurias matėme ir kuriomis žavėjomės: garbinga Malta su jos Ordinu, Dzeuso gimtine Kreta, šlovinga Sicilija su visomis jos šeimomis, akiplėšiškoji Maljorka, druskingoji Ibiza, neprieinamoji Menorka ir mažulytė Formentera. Norėčiau suminėti miestus – nuo septynių kalvų Romos, šventosios Jeruzalės, didingosios Aleksandrijos iki uždarojo Dubrovniko, piratiškosios Terragornos ar imperatoriškojo Ajjacio, kuriame gimė pats Napoleonas… Ech, visi jie savaip gražūs, o kiek dar jų liko nepaminėta!

„Gold of Lithuania“ organizatorių ir rėmėjų vardu dėkojame, kad buvome visus šiuos trejus metus kartu. Per juos plaukimas daug kam iš mūsų tapo troškuluy, menu, aistra, o gal net dar kažkuo daugiau. Tik nepamirškime vieno – pažadų, dalintų naktimis po žvaigždėtu dangumi, išsupti bangų ir prapūsti vėjų – „pažadu, kad dar tikrai plauksime kartu!” Šimtu procentų. Lygiai taip pat ir aš jums žadu – rašyti.

Viduržemio jūros jūreiviai veltui pažadų nedalija; jūreiviai patys tiki savo pažadais.  To, svarbiausia, ir linkiu: „niekuomet nepamirškime“.


Skaityti komentarus
Skaityti komentarus
Komentarų šiuo metu nėra.